Šiandien susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui opozicija paskelbs interpeliaciją.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas palietė opozicijos pinigų šaltinį – kelininkų bendroves. Vieša paslaptis yra toje sistemoje dalyvaujančiųjų interesai. Ypač, kai prisiminsime, kad dabartinis socdemų vadas yra buvęs susisiekimo ministras.

Interpeliacija tik parodo, kad susisiekimo ministras pradėjo kovą su sistema, seniai veikiančia kelių remonte.

Daugelį metų buvusi sistema, praktiškai neleidžia atsirasti konkurencijai, nes visus kelių remonto darbus paskirsto tik tarp keturių bendrovių, o tai skurdina Lietuvos žmones.

Milžiniški pinigai skiriami kelių remontui, todėl „sistema“ negali atleisti susisiekimo ministrui E.Masiuliui, kad „ji“ neteks šimtų milijonų per „5cm“ pločio neasfaltuotos juostelės aferas.

Lietuvos žmonės turi žinoti, kad nusukti 5 cm kelio iš pakraščių ir dūlijantys asfalto storio matuokliai sandėliuose sukūrė tokią blogą situaciją Lietuvos miestų ir kaimų keliuose, kiemuose, kokią turime - duobės, duobutės. Tai liečia kiekvieną Lietuvos žmogų.

Tai aiškus pavyzdys kaip „efektyviai“ naudojami mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai, o tai iš tiesų veda prie mokesčių didinimo.

Klausimas: kodėl Lenkijoje tie patys darbai atliekami bene trečdaliu pigiau, nei pas mus? Sakysite, kelio kokybė? Pasižiūrėkite į Lenkijoje nutiestų naujų kelių kokybę ir pradėsite jiems pavydėti.

Per šią interpeliaciją labiausiai apsišvietė tie, kurie nenori permainų ir jiems paranki daug metų veikianti „sistema“. Pinigai byrėjo kai kam į kišenes, o Lietuvos gyventojai kiekvieną dieną kankinosi ir kankinasi važiuodami per duobes bei laužydami savo mašinas. O kiek tos duobės pakenkė Lietuvos įvaizdžiui? Kas paskaičiuos, kokia žala per tai padaryta valstybei?

Susisiekimo ministras pakilo į sunkią, sudėtingą kovą prieš nusistovėjusią kelių remonto „sistemą“.

Lietuvos žmonės, palaikykime susisiekimo ministrą. Palaikykime, nes jis kovoja už mus ir prieš „sistemą“.

Maži mokesčiai buvimą valdžioje pavers nebe pelningu verslu, bet sugrąžins prie valdžios esmės – tarnauti žmogui.

Didelės socialinės išmokos ir lengvatos yra žmonių skurdinimo, o ne turtinimo strategija.

Dar nė vienas žmogus nepraturtėjo iš valstybės išmokų ir lengvatų. Bet pusę savo atlyginimo atiduodami mokesčiams, o iš likusio mokėdami dar ir PVM, akcizus, muitus darbo žmonės realiai skurdinami.

Dar kartą: dideli mokesčiai yra žmonių skurdinimo, o ne turtinimo strategija.

O akivaizdžiausia blogybė yra ta, kad mokesčių perdalijimas kainuoja. Ir kainuoja daug.
 

Valdininkai pasiima savo komisinius 

Kodėl valdžia turi iš manęs pirmiausia atimti pinigus mokesčių pavidalu, o po to dalį jų grąžinti išmokomis ir kompensacijomis - „nemokamu“ gydymu, „didelėmis“ pensijomis, kompensacijomis už šildymą ir t.t.? O už šią „perdalijimo paslaugą“ valstybė dar pasiima savo komisinius.

Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnė mokesčių mokėtojų pinigų suma nuteka perdalintojų darbo užmokesčiui, patalpų išlaikymui, automobiliams, sekretorėms, padėjėjams. Tokioje sistemoje žmonių gaunama nauda VISADA bus mažesnė už sumokamus mokesčius, nes perdalijimas kainuoja.

Vadinasi, už didesnius mokesčius agituojančios partijos, iš tikrųjų ragina skurdinti visuomenę - atimti pinigus iš mokytojų, paprastų darbininkų, ūkininkų ir palikti juos valdininkams ir jų gerbūviui.
 

Perdalijant mažinamas socialinis teisingumas

Nejuokinkit.

Turtingieji procentaliai mokesčių moka mažiausiai ir jų iš esmės neįmanoma rimčiau apmokestinti. Jie pasisamdys brangius advokatus, lobistus, patarėjus ir suras būdų, kaip apeiti sistemą, galų gale išvažiuos gyventi į užsienį. Beje, kai kurie ir dabar sėkmingai perkelia savo bendroves į užsienį - taip vadinamas ofšorines zonas, o tai yra tas pats bėgimas nuo didelių mokesčių.

Daugiausia mokesčių sumoka ir didžiausios atlyginimo dalies netenka valstybės paramos negaunantis paprastas dirbantis žmogus, pragyvenantis iš atlyginimo.

Taigi, visos valstybės paramos programos, kurios sakosi esą „socialiai orientuotos“, iš esmės yra orientuotos nuskurdinti gyvenantįjį iš atlyginimo.

Taip, dalis „socialiai teisingų“ išmokų nueina tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Tačiau kitas didelis pyrago gabalas tenka asocialiems, alkoholikams, niekuomet nedirbusiems ir nežadantiems dirbti, ar turtingiems „gudručiams“, žinantiems įstatymus ir mokantiems jais pasinaudoti. Eilinis dirbantis žmogus lieka labiausiai nuskriaustas, nes iš jo, mokesčių pavidalu, nulupami devyni kailiai ir jis paliekamas basas.
 

Mums būtina mokesčių revoliucija

Mokesčių reformos tikslas turi būti ne „atimti ir išdalinti“, bet „uždrausti atiminėti ir savintis“. 

Mažų mokesčių revoliucija labai paprasta.

1. Reikia sudaryti sąrašą valstybinių funkcijų, be kurių tikrai neįmanoma išsiversti, o ne tokių, kurios, kaip dabar deklaruojama, „reikalingos“ valstybei. Paskaičiuokime, kiek realiai tokios funkcijos – „valstybės paslaugos“ kainuoja – štai jums ir būtinasis valstybės biudžetas, kuris tikrai nesieks dabartinių milijardų.

2. Būtina papunkčiui susisteminti, kam reikalingas socialinis solidarumas, nes tai – būtina padoriai valstybei: išmokos (kompensacijos) neįgaliesiems, našlaičiams, nelaimės ištiktiesiems ir kitiems socialiai pažeidžiamiems. Reikia suskaičiuoti, kiek tai tiksliai kainuos valstybei.

3. Kita reikalinga valstybės funkcija yra ilgalaikės investicijos į infrastruktūrą, mokslą, kultūrą.
 

Sumažinkim mokesčius per pusę

Mokesčius reikia suprojektuoti taip, kad užtektų toms trims grupėms ir ne daugiau, ir be jokių lengvatų. Tai reiškia, kad mokesčių našta dirbančiam žmogui sumažėtų bent perpus.

Dideli mokesčiai tikrai neišspręs mūsų valstybės bėdų šiandien: bedarbystės, skolose paskendusių Lietuvos žmonių ir prasiskolinusios Lietuvos. Dideli mokesčiai tik skurdina dirbantįjį ir turtiną tą, kuris prieina prie valdžios lovio.

Taigi dar kartą – mažiau mokėkime mokesčių, mažiau turėkime valdininkų ir turėsime puikią, turtingą valstybę. Mažų mokesčių revoliucija buvimą valdžioje pavers nebe pelningu verslu, bet sugrąžins prie valdžios ištakų, prie pradžios esmės – tarnauti žmogui.
 

Už mažus mokesčius, ponios ir ponai!

Šiuo metu Lietuvoje nėra mokesčių strategijos, yra tik neracionali, nepasverta „gaisrų gesinimo“ praktika. Vieną dieną sukame kairėn, o kitą dešinėn, įvedinėjant naujus mokesčius arba keičiant esamus.

„Gaisrų gesinimo“ praktika mokesčių sistemoje nesukurs naujų darbo vietų ir nepritrauks investicijų. Todėl valstybei reikia vieną kartą apsispręsti, kokią mokesčių strategiją pasirinkti.

Tik aiški, nuosekli, ilgalaikė valstybės mokesčių strategija gali sukurti gerą aplinką verslui, investuotojams, darbdaviams, valstybei, piliečiams.

Mokesčių strategijos gali būti dvi: maži mokesčiai ir maži socialiniai įsipareigojimai arba dideli mokesčiai ir dideli socialiniai įsipareigojimai.

Ką reiškia maži mokesčiai?

Maži mokesčiai reiškia, kad ir įmonės ir gyventojai mokės mažiau mokesčių, kad jų bus mažiau perskirstoma per biudžetą. Kiekvienas gyventojas gaus didesnius atlyginimus. Daugiau pinigų liks mūsų kišenėse, tačiau padaugės dalykų, už kuriuos reikės susimokėti.

Tikėtina, kad maži mokesčiai skatintų užsienio investicijas į tokias sritis, kur darbuotojai gautų didelius atlyginimus, taip pat pagerėtų verslo aplinka.

Maži mokesčiai paprastai skatina ir verslumą, ir darbo vietų kūrimą, lengviau įkurti įmonę ir sukurti naujas darbo vietas. Dabar įmonės bijo priimti darbuotoją, nes jį atleisti brangu, todėl gyventojai netenka net galimybės įsidarbinti.

Ką reiškia dideli socialiniai įsipareigojimai?

Dideli socialiniai įsipareigojimai reiškia, kad gyventojai gaus daug „nemokamų“ paslaugų, lengvatų, išmokų, tačiau mokės didelius mokesčius, t.y. gaus mažesnius atlyginimus.

Šiuo atveju valstybė yra įsipareigojusi suteikti daug nemokamų paslaugų: dideles pensijas, nemokamą gydymą, nemokamą mokslą ir t.t. Valstybė, kurioje yra dideli socialiniai įsipareigojimai tampa patraukli imigrantams, ieškantiems ne tiek darbo, bet socialinių garantijų.

Tiesa yra tai, kad neįmanoma vienu metu mažinti mokesčių ir tuo pačiu didinti bei plėsti įvairias socialines išmokas. Toks kelias veda prie valstybės bankroto. Deja, situaciją, artimą valstybės bankrotui, teko neseniai pajusti.

Kodėl pasirinkti būtina?

Verslininkai nežinodami aiškios šalies strategijos negali planuoti savo veiklos. Kodėl? Suplanavę savo verslą prie vienokių mokesčių ir padarę investicijas, nesant konkrečiai strategijai ar jai besikaitaliojant, verslininkai dažnai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Jie bankrutuoja, o darbuotojai papildo vis didėjančias bedarbių gretas.

Mokesčių strategijos neturime, o turime tik nuolat besikaitaliojančią, nepastovią mokesčių aplinką. Esant „gaisro gesinimo“ praktikai mokesčių sistemoje, sunkiai pritrauksime užsienio šalių investuotojus, nes jie niekada neinvestuos tol, kol nėra tvirtos, aiškios ir ilgalaikės mokestinės bazės. O ir savi verslininkai tokioje situacijoje ieškos kur perkelti savo verslus.

Valstybei taip pat sudėtinga planuoti biudžeto išlaidas ir pajamas, kol ji neturi konkrečios mokesčių strategijos.

O ir Lietuvos žmonėms reikia žinoti ir planuoti savo ateitį ir veiksmus, kurie priklauso nuo mokamų mokesčių dydžių ir socialinių įsipareigojimų.

Skelbkime referendumą

Neįmanoma su mokesčiais sukinėti tai į kairę, tai į dešinę, nes tada priekyje tik status skardis. Spręsdami problemas tik skolindamiesi, riedam to skardžio link. Grįsdami vartojimą paskolomis, toli nenuvažiuosime. Tai gali būti tik tarpinis variantas. Todėl laiko nėra - reikia rinktis.

Svarbiausia pasirinkti ir susitaikyti su TIESA – tokia, kokia ji yra. Mes galime pasirinkti net jokių mokesčių ar jokių įsipareigojimų strategiją.

Todėl pirma pasirinkime strategiją šalies mokesčių sistemoje, o tada jau modeliuokim finansus, balansuokim biudžetą ir įsipareigojimus. O jeigu valstybė nesugebės pati pasirinkti, leiskime tai padaryti gyventojams – skelbkime referendumą.

Tai už ką jūs - už mažus mokesčius, ar už didelius socialinius įsipareigojimus?

Manau, kad daugelis negalėtų šiandien trumpai ir aiškiai atsakyti.

Nors daugelis iš mūsų žino, kad pavyzdžiui, Amerika yra mažų mokesčių ir mažų įsipareigojimų šalis , o Danija - atvirkščiai, yra didelių mokesčių ir didelių įsipareigojimų šalis. Laikas ir mums pagaliau pasirinkti vieningą strategiją ir ją paskelbti ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

Esminis klausimas: Kokią mokesčių strategiją pasirinkti Lietuvai?

Šiuo metu Lietuvoje nėra aiškios mokesčių strategijos, yra tik neracionali, nepasverta „gaisro gesinimo“ strategija. Dar turime „diržo permetimo nuo vienų pilvo ant kitų kaklo“ strategiją ir atvirkščiai.

Vieną dieną sukame kairėn, o kitą dešinėn, įvedinėjant naujus mokesčius arba neapgalvotai keičiant esamus.

Lietuvai reikalinga ilgalaikė, nuosekli ir aiški mokesčių strategija

Verslininkai, nežinodami aiškios šalies strategijos, negali planuoti savo veiklos. Kodėl?

Suplanavę savo verslą prie vienokių mokesčių ir padarę investicijas, nesant konkrečiai strategijai ar jai besikaitaliojant, verslininkai dažnai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Jie bankrutuoja, o darbuotojai papildo vis didėjančias bedarbių gretas.

Mokesčių strategijos neturime, o turime tik nuolat besikaitaliojančią, nepastovią mokesčių aplinką. Esant „gaisro gesinimo“ strategijai mokesčių sistemoje, sunkiai pritrauksime užsienio šalių investuotojus, nes jie niekada neinvestuos tol, kol nėra tvirtos aiškios mokestinės bazės. O ir savi verslininkai tokioje situacijoje ieškos kur perkelti savo verslus.

Valstybei taip pat sudėtinga planuoti biudžeto išlaidas ir pajamas, kol ji neturi konkrečios mokesčių strategijos.

O ir Lietuvos žmonėms reikia žinoti ir planuoti savo ateitį ir veiksmus, kurie priklauso nuo mokamų mokesčių dydžių ir socialinių įsipareigojimų.

Kodėl pasirinkti būtina?

Žinoti yra būtina. Nieko nėra blogiau už nežinojimą ir neaiškumą.

Varžybos mokesčių ringe vyksta įnirtingos ir kuo toliau, tuo gudriau. Jei vieni pasiūlo sumažinti kurį nors mokestį, tai kiti siūlo padidinti ir galutinai pribaigti tuos, kurie vos kvėpuoja. O vienas „seimūnas“ net „didvyriškai“ paliko seimą dėl nepriimto jo pasiūlymo.

Esamoje mokesčių sistemoje vyksta tiesiog gladiatorių mūšiai. Galima sakyti vykdoma „diržo permetimo nuo vienų pilvo ant kitų kaklo“ strategija ir atvirkščiai.

Mums reikia apsispręsti ir pasirinkti mokesčių strategiją, ir tada jau modeliuoti finansus, balansuoti biudžetą ir įsipareigojimus.

Pasirinkus mažų mokesčių strategiją, ateis naujos investicijos, atsiras darbo pasiūla. Svarbiausia pasirinkti.

O jeigu valstybė nesugebės pati pasirinkti, leiskime tai padaryti gyventojams – skelbkime referendumą.

Milijonai mokesčių mokėtojų pinigų mokami už uždaro kodo Microsoft Office programas, kai vietoj jų galima naudoti atviro kodo programinę įrangą - OpenOffice.

Sutaupykime tuos milijonus ir nebereikės didinti mokesčių bent vienoje antikrizinės programos srityje. Pavyzdžiui, žmonėms dirbantiems su verslo liudijimais.

Vietoj mokesčių gyventojams didinimo - duoklės Microsoft'ui atsisakymas.

Valstybės tarnautojų, pareigūnų ir kitų darbuotojų yra apie 300tūkst., o kiek jų dar dirba su kompiuteriais savivaldybėse ir joms priklausančiose įstaigose. Šitos armijos kompiuteriuose sukasi Microsoft Office programos.

Įsivaizduojate, kiek milijonų mokama už tai, ką galima gauti VELTUI.

Krizės akivaizdoje imkimės elementarių veiksmų taupyti ten, kur tai padaryti seniai privaloma. Būtina nedelsiant uždrausti valstybės įstaigoms, savivaldybės institucijoms pirkti uždaro kodo programinę MS Office įrangą . Nuo dabar privaloma pakeisti visas nelegalias programas, kurios dar yra valstybės įstaigų kompiuteriuose į Open Office. Nebepirkti nei vienos MS Office licenzijos naujiems kompiuteriams.

Reikia įvertinti, kad perėjimas prie naujos Microsoft operacinės sistemos Vista OS ir biuro paketo Office 2007 pareikalaus didelių išlaidų.

Čia tik viena iš alternatyvų mokesčių didinimui.

Valstybėje yra dar daug neišnaudotų lėšų taupymo rezervų. Pirmiausia išnaudokim juos visus ir nereikės didinti mokesčių.

Turtingesnė Europa jau įvertino atviro kodo programų naudą.

Daugelis Europos šalių jau įvertino ir suprato atviro kodo programų naudą - kad tai yra paprastas būdas mažinti išlaidas valstybės valdymui. Beje, tos šalys yra nepalyginamai turtingesnės už Lietuvą.

Kompanijos IDC tyrimai patvirtino, kad Europos kompanijos vis dažniau renkasi atviro kodo programinę įrangą ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl šių programų kokybės bei lankstumo.

Keletas pavyzdžių - Suomijos Teisingumo ministerija nusprendė nuo 2007m. pereiti prie OpenOffice, kuris taps pagrindiniu įrangos paketu 8500 darbuotojų.

Vokietijoje Miuncheno miestas jau vykdo visų stalo kompiuterių perėjimą nuo MS Office prie OpenOffice ir Linux.

Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė MS Office programų ir perėjo prie atvirojo kodo programų, kurios leidžia sumažinti išlaidas vartotojams.

Taupo ir kitos šalys.

JAV valstybinės įstaigos ir įmonės sutaupo milijonus dolerių, naudodamos atviro kodo programinę įrangą, skelbia patariamosios kompanijos Optara tyrimai.

Pietų Korėja nuo 2006m. perėjo prie atviro kodo programinės įrangos valstybinėse įstaigose, kuriose yra apie 24 mln. kompiuterių.

Net Pietų Afrikos Respublikos vyriausybė paskelbė, kad pereina prie atviro kodo programinės įrangos valstybės įstaigų kompiuteriuose.

Lietuvoje taip pat startavo atviro kodo programinės įrangos diegimas.

Lietuvos Aplinkos ministerijoje į 500 kompiuterių įdiegus atviro kodo programinę įrangą sutaupyta apie puse milijono litų. Puikus startas.

Bet toliau nežengėme, nors turime Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 metais patvirtintą „Atvirosios programinės įrangos vartojimo ir pritaikymo valstybės institucijose, mokslo ir studijų įstaigose 2006-2009 metų programą“.

Galima netyčia pagalvoti, kad atviro kodo programos yra nenaudojamos valstybinėse ir savivaldos institucijose todėl, kad yra nemokamos.

Abejojantiems - ES komisija ištyrė, kad perėjimas prie atviro kodo programinės įrangos kainuos mažiau, nei tolesnis MS Office naudojimas, net ir įvertinus išlaidas, kurios bus reikalingas programos įsisavinimo mokymams.

Dar abejojantiems - vienos darbo vietos kaina krito nuo 200 iki 2 dolerių, kai vienas Jungtinės Karalystės bankas, aptarnaujantis 15000 klientų, pradėjo dirbti su atviros programinės įrangos komplektu.

Lygioje vietoje galime sutaupyti daug milijonų litų, į prioritetinių darbų sąrašą įtraukus atviro kodo programų diegimą.

Žinių visuomenė švaistant milijonus?

Skundžiamės, kad trūksta pinigų švietimo sistemai, bet mokinius mokome dirbti su brangiomis Microsoft uždaro kodo programomis.

Paradoksas, kad tai daroma už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus.

O mūsų universitetuose? Ten taip pat sukasi ne atviro kodo programos.

Kurkime atvirą žinių visuomenę su laisvai prieinamomis programomis.

Sutaupysime milijonus litų. Tų milijonų verkia duobėtos gatvės, kiemai ir vėjo perpučiami blokiniai namai...

Perėjimas prie atviro kodo programų privalo būti vienas iš antikrizinės programos darbų.

Skubių darbų, o ne „kažkada ateityje“.

Teigiama, kad miestas taško pinigus remdamas privatų sporto klubą. Miesto valdžiai brukama mintis neremti arba bent jau ženkliai sumažinti klubui skiriamas lėšas.

Sakoma, kad remti privatų klubą iš miesto kišenės yra vos ne nusikaltimas.

Deja, teisybė yra kitokia.

Parama ar investicija?

Teikdami paramą mes gauname tik moralinį pasitenkinimą. Panašiai, kaip duodami išmaldą elgetai Laisvės alėjoje. Duodami pinigų elgetai mes nesitikime, kad pinigai sugrįš. Ir dar leis uždirbti.

Jeigu investuoja vyriausybė ar miesto valdžia, tuomet dažniausiai pinigai sugrįžta ne tiesioginio pelno pavidalu, tačiau per mokesčius, per išaugusį žmonių gerbūvį.

Investuojant valstybinėms struktūroms. labai svarbi yra ne materialinė grąža. Tai gyventojų pasitenkinimo, entuziazmo, patriotinių jausmų pakilimas, kurie neišmatuojami pinigais.

Tokia yra mūsų valstybės parama sportininkams. Niekas taip neprivertė didžiuotis mūsų valstybės simboliais – vėliava, himnu, kaip mūsų krepšininkai.

Prisiminkime studentų rinktinės pergalę universiadoje, kada stovėdami ant aukščiausios pakylos, nesulaukę sugrojant Lietuvos himno, sportininkai jį sugiedojo patys.

Daug pinigų skiriama patriotizmo, tautiškumo ugdymui, bet nė vienas tam tikslui išleistas litas dar nesukėlė tokio efekto kaip krepšinis.

Krepšinis – viena svarbiausių pasididžiavimo mūsų miestu priežasčių. Galbūt jau užtenka, kad iš Kauno išgujome Lietuvos rinktinės futbolo fanus. Nebenustebsiu, jei ir futbolo komanda, turinti Kauno pavadinimą, tarptautines namų rungtynes žais Marijampolėje.

Beje, maždaug iš 5 milijonų „Žalgiriui“ skirtų pinigų, tiesiogiai per mokesčius atgal į miesto biudžetą sugrįžta tarp dviejų-trijų milijonų. Tai tik vienas iš pavyzdžių.

Ar išsilaikys naujoji Kauno arena be „Žalgirio“?

Pastatę 15 tūkstančių vietų Kauno areną dar turėsime ją užpildyti žiūrovais, parduoti tiek bilietų.

Mąstant apie perspektyvą, būtų žymiai protingiau išlaikyti aukštą „Žalgirio“ lygį ir tokiu būdu pasiekti, kad arena būtų pilna žiūrovų. Geriau, nei mokėti pinigus iš miesto biudžeto, kai ji stovės pustuštė. Tuomet tai bus tikras mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Miestui iš to nebus nei džiaugsmo, nei naudos.

Mums, kauniečiams, labai pasisekė, kad turime „Žalgirį“. Todėl mums yra svarbu, kaip jam seksis.

Ne vien dėl džiaugsmo, pasididžiavimo, bet ir dėl praktinių sumetimų - dėl naujos Kauno arenos atsiperkamumo.

Įvaizdis ir žinomumas kainuoja labai daug

Kauno įvaizdžiui kasmet išleidžiame krūvas pinigų. Tačiau kažkodėl nenorime naudoti tai, ką jau turime sukurta. Ką jau daugelį metų žino pasaulis - Sabonis, “Žalgiris“.

Daug metų išvykę į kitas šalis negalėdavome išaiškinti, kas ta Lietuva, Kaunas, kur jie yra. Tik pasakius Sabonis, krepšinis, iškart išgirsdavai džiaugsmingą - taip, žinau.

Tie, kurie nori sustabdyti investicijas į Kauno „Žalgirį“ nepagalvoja, kad tokie veiksmai yra Kauno simbolio naikinimas. Panašiai kaip nugriauti Prisikėlimo bažnyčią, sunaikinti Laisvės alėją ar Kauno simboliu vietoje stumbro paskelbti kokią vištą ar buožgalvį.

Kaunas - tai „Žalgiris“, Sabonis. Investuokim į „Žalgirį“ tiek, kad jo lygis nesmuktų, kad jis sugebėtų pritraukti, žiūrovus, sirgalius, turistus ir džiugintų ne tik kauniečius.

 „Žalgirio“ klubo savininkai, vadovai, privalo garantuoti skaidrią, sąžiningą klubo veiklą. Užtikrinti, kad bus pasirenkami tinkami, garbingi partneriai. Taip ši mūsų investicija tikrai atsipirks su nauda miestui ir šaliai.

Nuo 2005 metų miesto vadai strategijos paieškoms išleido 544.980 litų.

O ką turim?

Šnipštą.

Nieko.

Nulį.

Atleiskite, suklydau, turime 150 puslapių rašliavos.

Kodėl Kauno miesto strateginiame plane nekvepia Strategija?

Strategija – tai veiksmų kryptis.

Miesto strategija šiandien yra svarbiausias dalykas. Kauno valdžia bemaž visai nebesuka sau galvos šiuo klausimu. Tuo tarpu spauda ir miesto vadai tiek dėmesio skiria viešąjam pilies tualetui, kad šis jau spėjo išgarsėti visoje Lietuvoje.

Kauniečiai kalba, kad galbūt mūsų miesto valdžiai super brangių šikinykų statyba jau yra Kauno strategija?

Strategija yra bendra kryptis, o ne atskiri taktiniai veiksmai, kurie yra surašyti Kauno miesto strateginiame plane. Tai tėra tik veiksmų planas.

Tokius veiksmų planus puikiai galėjo surašyti ir mūsų miesto Strateginio planavimo skyriaus darbuotojai, gaunantys algą iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Išmestus mokesčių mokėtojų pinigus galėjome panaudoti kad ir nuskurusios Laisvės alėjos tvarkymui.

Planai be orientyrų

Miesto vadovai iki 2015 metų išleis apie 7 milijardus litų. Išleis po 1 milijardą litų kasmet, siekdami sukurti geresnį gyvenimą 300 tūkstančių kauniečių..

Ar leisdami šias milžiniškas pinigų sumas ir neturėdami kiekvienam kauniečiui suprantamos strategijos, tikrai užtikrinsime geresnę gyvenimo kokybę miestiečiams?

Miestas be strategijos, be prioritetų - kaip generolas, nežinantis, kuria kryptimi pulti, norint laimėti mūšį.

Kiekvienas vadovas, generolas, meras, turi surasti laiminčią strategiją ir ją įgyvendinti..

Miestiečiams reikia strategijos, o ne tezių rinkinio, primenančio TSKP CK programas

Kauniečiai tikrai nestudijuos 150 puslapių vadinamosios strategijos.

Gera strategija visada telpa į vieną puslapį ir yra suprantama kiekvienam paprastam žmogui.

Miesto strategiją turėtų suprasti kiekvienas miestietis. Tada jie suprastų ar jų išrinktieji tikrai vykdo strategijos įgyvendinimo misiją, kuri turi garantuoti jų gyvenimo pagerėjimą.

Miesto strategija privalo būti tokia, kurią įgyvendinus kauniečiai gyventų geriau. Kaunas taptų miestu, kuriame gyventi, dirbti, mokytis, ilsėtis būtų geriausia Lietuvoje ir ne tik joje.

Gera strategija kiekvienam miestiečiui yra suprantama

Manau, kad daugelis šalių kelia asociacijas. Pavyzdžiui, kokybė asocijuojasi su Japonija, geriausi laikrodžiai, bankai su Šveicarija, sudėtingi inžineriniai gaminiai su Vokietija...

Gal Kaunui tiktų strategija, panaši į Vokietijos?

Strategija turi naudotis tuo, kas jau yra sukurta. Kauno Technologijos universitetas paruošia daugiausia inžinierių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tokio kiekio paruoštų specialistų nerasim nė 500 km.spinduliu. Tai milžiniškas miesto potencialas..

Kodėl jo nepanaudojus? Pasiteisintų technopoliai, KTU Gimnazija, mokslo slėnis. Pritrauktume tikslines ilgalaikes investicijas į Kauną, į jo laisvą ekonominę zoną. Daug jaunų žmonių atvažiavę mokytis ir baigę studijas liktų jame gyventi, neišvažiuotų iš miesto.

Tai tik idėja, ir ar ji teisinga turi apsispręsti strategiją kuriantis generolas. Generolas, kuris visada yra atsakingas už strategijos patvirtinimą ir jos įgyvendinimą.

Padarykime tyrimą tarp kauniečių, politikų, miesto vadovų. Kas žino mūsų mylimo miesto strategiją?

Reziume

Oficialiai skelbiama - patvirtintas strateginis planas ir strateginės veiklos planas.

Išmeskime iš tų garbingų pavadinimų žodį strateginis ir suprasim, kad Kaunas patvirtino paprastus veiklos planus. Ir dar be prioritetų, be pagrįsto finansavimo.

Suraskime, sukurkime strategiją, kurią suprastų kiekvienas klerkas, miestietis, net meras.

Tada visi sprendimai bus priimami vadovaujantis vieninteliu kriterijumi: ar tai prisidės prie strategijos įgyvendinimo?

Nereikės miesto tarybos posėdyje lieti gražbylystę, kelias valandas sprendžiant klausimą ar reikia merui vykti į Pekino Olimpines žaidynes, ar į komandiruotę. Bus labai aišku į kokias komandiruotes reikia važiuoti, nes kiekvienas leidžiamas litas turės įgyvendinti miesto strategiją, kuri pagerins visų kauniečių gyvenimą.

Kažin ar galės į šiuos klausimus atsakyti 150 puslapių rašliava, už kurią iš bliūkštančio miesto biudžeto išleisti keli šimtai tūkstančių litų?

Rūkantys serga dažniau ir ilgiau

Sodra toliau apiplėšinėja nerūkančius rūkančiųjų sąskaita!

Nejaugi ji nežino, kad dėl rūkymo pasekmių sveikatai valstybė ir visuomenė praranda apie pusę milijardo litų.

Susirgai dėl rūkymo - susimokėk

Mažai kas pagalvoja, kad nerūkantys turi sumokėti už rūkančiųjų gydymą.

Statistika paprasta - keturi iš penkių plaučių vėžiu suserga dėl rūkymo. Įrodyta, kad nuolat būnant prirūkytoje patalpoje rizika susirgti plaučiu vėžiu padidėja 42 proc. Ypač dėl to nukenčia vaikai.

Pasak Harvardo universiteto mokslininkų, rūkymo sukeltos širdies kraujagyslių ligos nužudo daugiausia žmonių. Rūkymas apie 90 proc. yra ta priežastis, dėl kurios amputuojamos viena ar abi kojos.

Jeigu skaičiai tokie blogi - tai kodėl mes turime mokėti gydymą, kai žmogus pats savanoriškai, sąmoningai sargdinasi?

Kodėl mes turim mokėti už gydymą vaikų, apsigimusių dėl motinų rūkymo?

Rūkančios motinos naujagimiui grėsmė atvykti į šį pasaulį su apsigimimais padvigubėja. Rūkančių motinų vaikai žymiai dažniau serga smegenų piktybiniais augliais, nei nerūkančių.

Išeitis - rūkanti moteris turi mokėti didesnes įmokas Sodrai arba už tokių vaikučių gydymą mokėti pati.

Rūkančiam diabetikui insulino reikia 20 proc. daugiau. Tai yra 100 proc. kompensuojamas vaistas. Teisinga būtų, jei rūkantysis kompensuotų tuos 20 proc. ir apsimokėtų pats.

Rūkantys, dėl savo rūkymo sukeltų ligų, daug laiko praleidžia gydymo įstaigose. Dabar visos rūkymo sukeltos ligos operuojamos nemokamai. Sąžininga būtų padaryti tokias operacijas mokamomis.

Gal nereikėtų tada taip ilgai stumdytis eilėje laukiant gyvybę gelbstinčios operacijos?

Privačios draudimo kompanijos už rūkančius nemoka.

Privatūs draudikai seniai išmoko įvertinti “nekaltą“ rūkymo žalą rūkoriams.

Privačioms draudimo kompanijoms rūkantysis moka didesnes įmokas.

Draudimo kompanijai privalai pasakyti tiesą ir tiktai tiesą. Neduok Dieve nuslėpsi savo mėgavimąsi cigaretėmis.

Tokiu atveju nukentėsi keliagubai arba išvis negausi išmokos. Tavo įmokas pasiims draudimo kompanija. Ir ji bus teisi.

Valstybei visą laiką trūksta pinigų sveikatos priežiūrai, tai kodėl Sodrai nepradėjus imti iš rūkančiųjų papildomas įmokas? Pasimokykim iš privačių draudikų ir nereikės nerūkantiems mokėti už rūkančių malonumus.

Gelbėjimo akcijos ar nesąžiningas ubagavimas?

Atrodo nehumaniška skaičiuoti pinigus, kurie naudojami šventam tikslui – gydymui.

Mes uoliai skaičiuojame pinigus skiriamus neįgaliems ar likimo valiai paliktiems vaikams.

Pliekiamės ir dėl pinigų skiriamų mokslui. Negalime girtis gerumo akcijomis, skirtomis gabių neturtingų vaikų mokslui remti.

Bet nestinga akcijų žymių žmonių dėl rūkymo sukeltam vėžiui gydyti.

Keista yra matyti per televiziją žvaigždes, ubagaujančius pinigų vėžio gydymui. Galbūt jei jie nebūtų rūkę, būtų sveiki?

Kas galėtų paneigti, kad mūsų vaikai gali pradėti rūkyti, nes daug metu matydavo žvaigždes su cigarete dantyse? Tuo tarpu mes dar aukojame jų gydymui, nors jie patys savanoriškai susisargdino.

Jei jau nuo pirmos cigaretės žmogus mokės didesnius mokesčius, tai ir tos pagalbos akcijos bus humaniškesnės.

Lengviausias kelias Sodrai praturtėti pusę milijardu litų

Sodra skundžiasi, kad neturi pinigų, kai po nosim guli šimtai milijonų. Ar išdrįs mūsų politikai atstatyti teisybę ir piktybiškai besisargdinantiems ir tiesiantiems ranką į mūsų kišenę pasakyti ne?

Galbūt jau užtenka rūkoriams sukti mūsų pinigus į cigaretes ir leisti dūmais. Sumokėk už bilietą į rūkalių klubą ir tavo valia rinktis.

Nebenoriu skriausti savęs – mokėti už rūkančių gydymą.

Šitos realybės apsuptyje mūsų Seimas nieko gudresnio nesumąstė.

Kadencijos pabaigoje visiems Lietuvos gyventojams ėmė sukti galvą dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos.

Jeigu taip gyvybiškai reikėjo Lietuvai išaiškinti, kas yra šeima, tai reikėjo tik nuvažiuoti iki pirmo kaimo ir paklausti to pas pirmą sutiktą močiutę. Būtų gavę aiškų atsakymą. Tą atsakymą tereikėjo įrašyti į autoatsakiklį.

Jei kam nors kiltų klausimas, kas yra šeima, užtektų kilstelėti telefono ragelį. Greita, pigu ir paprasta.

Pagimdyta „geniali“ idėja

Pakraupsti, kai išgirsti, kad parlamentarai pasižadėjo įkurti naują Ministeriją.

Ministerijoje be abejo bus ministras, jo padėjėjai ir patarėjai, ir dar visa eilė valdininkų. Visiems reikės atlyginimų, patalpų, kompiuterių. Ministras tikrai nevažinės troleibusu.

Ironiška, bet naujos Šeimos ministerijos išlaikymui bus atimami pinigai iš tų pačių šeimų mokesčių pavidalu. Už šeimos pinigus pasisamdysime krūvą valdininkų, kad jie mums „teisingai“ paaiškintų, kas yra vertas šeimos vardo, o kas - ne.

Gal be reikalo jaudinamės?

Gal naujai Ministerijai išlaikyti reikalingos lėšos bus gautos, apkarpius kitas Ministerijas?

Gal tik mums pamiršo pranešti šią džiugią naujieną?

Socialinių reikalų ministerija net neišraudo

Kas atsitiko mūsų Socialinių reikalų ministerijai? Ar jai atsibodo rūpintis šeimos reikalais, ar tai neįeina į jos funkcijas? Ministrė turėjo stoti mūru už lėšų taupymą ir jų paskyrimą socialiai remtinoms šeimoms .Tūkstančiai šeimų laukia - nesulaukia būsto. O parlamentarai žmonėms gyvybiškus klausimus sprendžia, kurdami brangiai kainuojančias naujas ministerijas.

Gal tai daro todėl, kad būtų kam kelt interpeliacijas?

Parlamentarus galime išleisti nemokamų vasaros atostogų

Mes parlamentarams mokam atlyginimus, antra tiek duodam kanceliarinėms jų išlaidoms, suteikiam automobilius. Pastatėme puikius rūmus.

Gal išleiskime juos nemokamų atostogų? Sutaupysim nemažai pinigų, nemokėdami jiems atlyginimų. Išnuomosime Seimo patalpas renginių organizatoriams.

Nauda bus dviguba.

Valstybė gaus pajamų, galės padėti socialiai remtinoms šeimoms.

O parlamentarai nesugalvos įkurti dar vienos ministerijos, kurią primes mums išlaikyti.

Nebereikės mums mokėti už tokius stulbinančius atradimus, kaip kad „vaikui geriausia augti darnioje šeimoje“.

Sveikinu su "Laisvės nuo mokesčių" diena!

Sveikinu visus, atidirbus 151 dieną valstybės labui!

Sveikinu, nuo šiandien pradėsiant dirbti sau, savo šeimai!

Linkiu, kad mokesčiai kasmet mažėtų, skaidrėtų ir paprastėtų.

Linkiu nesulaukti naujų mokesčių.

Linkiu, kad kitais metais ši diena ateitų gerokai anksčiau.

Mokesčius mokėti - privalu

Dar ir negimę visi žinom, kad mokesčius mokėti reikia ir reikės. Turime būti solidarūs.

Vyriausybei reikia samdyti gydytojus, mokytojus, policininkus, gaisrininkus, politikus, reikia mokėti pensijas, teikti socialinę pagalbą silpniems, neįgaliems.

Be pinigų ir valstybės nepavaldysi.

Tolsta mokesčių diena

"Laisvės nuo mokesčių" diena Lietuvoje pradėta skaičiuoti nuo 1993 metų.

Per 15 metų geriausias šios dienos rekordas užfiksuotas 1993m. balandžio 13d.

Deja, nei vienai vyriausybei dar nepasisekė net priartėti prie šios rekordiškos dienos.

Priešingai , tolstame, šiais metais "Laisvės nuo mokesčių" dieną švęsime tik gegužės 30d.

Nutraukim Nacionalinio Biudžeto tuštinimo varžybas

Valdžia biudžeto švaistymo programą vykdo pavydėtinai nuosekliai.

Valstybės biudžetas per penkerius metus išaugo dvigubai, tarnautojų skaičius padidėjo penkiais tūkstančiais.

Bet ar gaunam dvigubai papildomų ir geresnių paslaugų? Kur prapuola šios lėšos?

Valstybės skola didėja, mokesčių našta nemažėja, reformoms vykdyti trūksta pinigų.

Gal vyriausybė nenori ar nesugeba efektyviai panaudoti valstybės lėšas?

Imkimės vyriškai – iš peties

Mokesčių mokėtojams svarbiausia yra konkretūs tarifai tų mokesčių, kuriuos jiems tenka sumokėti.

Todėl naikinkim lengvatas, tada atsiras galimybė mažinti tarifus ir visiems vienodai mokėti mažiau.

Išsaugokime proporcinę gyventojų pajamų mokesčių sistemą, mažinkime darbo pajamų apmokestinimą.

Nepravalgykime „Sodros“ pajamų pertekliaus, panaudokime jį pensijų reformai, nes vėliau gali tekti mažinti pensijas arba didinti mokesčius!

Saugokime ekonominės politikos nuoseklumą - pasiketus šalies politinei valdžiai.

Kurią vyriausybę sveikinsime, sugebėjus pasiekti naują "Laisvės nuo mokesčių" dienos rekordą?