Žiniasklaidoje jau buvo paviešinta, kad dėdama parašą po Kauno miesto koalicijos sutartimi, padariau prierašą, kad mano parašas galioja tol, kol koalicija laikosi politinės atsakomybės principų?.

Labiausiai nustebino tai, kad susilaukiau daug klausimų iš politikų, ką reiškia tas „politinės atsakomybės principas“?

Pagalvojus, tai yra dėsninga pastarojo dešimtmečio politinės kultūros pasekmė?.

Puikiai atsimenu atveją, kai prieš keliolika metų, dar Konservatorių valdymo laikais, ūkio ministras partijos kolegų paragintas atsistatydino vien todėl, kad komandiruotėje Maskvoje pernakvojo ne tame viešbutyje. Kilus įtarimams, kad jo viešbutį apmokėjo viena suinteresuota pusių, ir kad ji gali daryti įtaką jo sprendimams, jis atsistatydino vos sugrįžęs, vos ne prie lėktuvo trapo.

Tai buvo normalios, vakarietiškos demokratinės politinės kultūros pavyzdys.

Deja, pasikeitus valdžiai, įsitvirtino ydinga nuostata „viskas galima, kol teismas neįrodė mūsų kaltės“ ir ta nuostata per aštuonerius metus taip išplito, tapo tokia įprasta, kad net užmiršome, kad gali būti kitaip.

O kitaip gali būti.

Ne tik gali, bet ir turi būti.

Bet kuris pilietis, eidamas į politiką turi susitaikyti su mintim, kad jis bus stebimas labiau, nei eilinis pilietis, ir kad iš jo bus reikalaujama didesnės atsakomybės, nei iš eilinių piliečių.

Iš politiko rinkėjai reikalauja ne tik teisinės atsakomybės už savo veiksmus. Atsakomybė visų pirma turi būti politinė, t.y., atsistatydinama ne tada, kai teismas įrodo kaltę, o tada, kai pasklinda pagrįsti įtarimai apie politiko veiksmų sąžiningumą ar tarnavimą visuomenės interesams.

Galiausiai, toks politiko elgesys naudingas pačiai politiko partijai – į teismą jis eina ne kaip partijos narys – tam, kad nepakenktų partijos įvaizdžiui.

Kaip tik dėl tokio politikų politinės atsakomybės principų pamynimo, per pastaruosius dešimt metų visuomenės pasitikėjimas partijomis nusmuko į žemiausią lygį.

Nenuostabu, nes visuomenė puikiai supranta politikų darbelius, o teismams neretai pritrūksta įrodymų nubausti kaltuosius.

Bet visuomenei įrodymų nereikia, ji baudžia neįtikėtinai žemais reitingais, o pastaruoju metu – ir emigruodami. taip, emigruodami, nes pastaruoju metu vis dažniau girdimas ne vien finansinis emigracijos motyvas, bet ir nusivylimas valdžia, jos veiksmais.

Pirmas, bet ne pats mažiausias žingsnis pradedant susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą, būtų dabartinei valdžiai paskelbti apie politinės atsakomybės taisyklių sugrąžinimą. Moralinių politikos taisyklių sugrąžinimą. Po dešimties metų pertraukos.